Interviu: MR. JUMBO

Solinę karjerą pradėjęs dar 2001 metais, Giedrius Balčiūnas, geriau žinomas kaip Mr. Jumbo, šiuo metu groja su grupe „BonJeans“, bet nepamiršta palepinti savo ištikimų gerbėjų ir virtuoziškais gitaros solo pasirodymais. Didele scenine patirtimi galintis pasigirti Giedrius tvirtina, kad kai artėja jo paties buvimo scenoje 20-metis, pagalvoja, jog savo akimis regėjo ir ausimis girdėjo išties nemažai įdomių lietuviškų grupių, gabių muzikantų, kokybiškų įrašų, kietų koncertų.
 
Kaip ir kada prasidėjo jūsų solinė karjera?
Solinė karjera prasidėjo nuo to, kad dar nesijausdamas niekuo kitu, o tik „bedroom“ gitaristu, be grojimo vietinėje jaunimo roko grupėje, aš įrašinėdavau savo demo įrašus ir stengdavausi juos talpinti tai į vieną, tai į kitą muzikantų forumą, pasidalinti savo kūryba su visais. Įrašai nebuvo kokybiški, nes visko tik mokiausi ir įranga bei instrumentai buvo tikrai gana žemo, prasto lygio. Drįstu teigti, kad tokia veikla pats sau užsiiminėjau nuo 2001 metų, kol kompiuteryje susikaupė neblogas kiekis įvairiausių demo įrašų, „koverių“ ir panašių pakvailiojimų. Tačiau pats tvirčiausias ir pagrindinis atskaitos taškas mano kaip solo muzikanto atsitiko 2005 metais, kai įrašiau neoklasikinio roko albumą ir jį kompaktinio disko pavidalu bei internete išplatinau draugams, nepažįstamiems ir jau beprasidedančiose platformose, tokiose, kaip myspace.com, frype.lt ir t.t. Albumą sudarė 13 kompozicijų, ant viršelio jau pozavau vienas, su elektrine gitara ir viskas vadinosi „Mr. Jumbo – Metalluet“. Štai čia ir buvo atspirties taškas visiem kitiems albumams, įrašams, koncertams, reklamai.

Kokiose grupėse teko groti anksčiau?
1999-2002 – „Overdrive“
2002-2007 – „Linfeng“
2002-2003 – „Nevermind“
2004-2006 – „XESS“
2006-2009 – „S.B.S“
2006-2009 – „Mr. Jumbo projektas“
2009-dabar – „Hansanova“
2013-2016 – „Ugnė Smile“
Na, dar įvariausi vienetiniai projektai arba gelbėjimai tokiems muzikantams ir grupėms kaip „Thundertale“, Ramūnas Difartas, Bushido federacijos kovų atidarymo pasirodymai.

O kiek metų jau gyvuoja grupė „Bon Jeans“, kur toji jos sėkmės paslaptis?
Susikūrėm 2009 metų pavasarį, tai kaip sako mūsų klavišininkas Dalius Mintaučkis – visai nedaug, tik 8 metus. Manau, dalis sėkmės yra ta, kad muzikantai nebėra jaunuoliai, o brandūs, seniai šeimas sukūrę ir vaikus užauginę vyrai. Nebėra dėl ko spirgėti, peštis, rodyti ambicijas. Visi supranta, kad tų muzikantų, tiek Kaune, tiek apskritai Lietuvoje nėra tiek daug, jog galima būtų draskytis, ir vėl lipdyt neregėto gerumo, vakarietiškus standartus atitinkančias roko grupes. Žodžiu, vidinė diplomatija valdo. Kitas dalykas, jog grupė sulipdyta ant praeityje garsios pop/poprock grupės branduolio. Vokalistas Ramūnas ir jo ilgametis bendražygis, klavišininkas Dalius per daugiau nei 20 metų atliko puikų įdirbį lietuviškoje scenoje. Prileido albumų, primezgė įvairiausių kontaktų su koncertų organizatoriais ir klubų savininkais. Net ir iš kitų grupių, beveik kartu su manimi, bekuriant „BonJeans“ atėjęs veteranas, būgnininkas Robertas Dusevičius buvo su ne ką prastesniu įdirbiu, apie kurį ką tik rašiau. Iš esmės, viso to pakanka, kad turėtume vieną, bendrą tikslą, o ne krūvą atskirų tikslų. Mėgti panašią muziką, o ne lipdyti iš visų keturių pusių nesiklijuojančią eklektiką, kai vienas įsivaizduoja vienokį rezultatą ir pyksta ant kitų, kodėl jie irgi taip nemato.
Kaip įvardintumėte savo atliekamos muzikos stilių?
Būdamas jaunesnis kai kurių stilių pavadinimų vengiau ir bijojau dėl mados reikalo, nenorėdamas būti apšauktas nemadingu. Paskui prisigalvojau, kad reikia kuo įmantriau savo stilių mišrainę pavadint, nes, anot manęs, tuo metu gal niekas kitas tokiame stiliuje ir nebūtų kūręs. Kaip antai 2006 metais savo puslapyje rašiau: „Digitalinis seksas su šešiastygiu elektriniu instrumentu, pagal XVII-o amžiaus madas.“ Na, ir kas iš to? Dabar užtenka pasirašyt, jog groju roką, nebijau metalo prieskonio ir nusispjaut į įvairias madas. Nors turiu pasakyt, jog domiuosi ir atidžiai stebiu, kas vyksta su roko ir metalo stiliais Youtube platybėse. Dalykai iš tiesų įdomūs, inovatoriški, ir vėl, bet kitaip, maišant elektroniką su gyvu skambesiu, kuris pasisukęs atgal į 70-ųjų garso dizaino madas. Gal dar spėsiu kada nors sau pasakyti, jog reikia skubėti į traukinį ir neatsilikti su madomis, kad ateinantis jaunimas labai stipriai „neuždaužytų“ gitaromis ir naujomis įdėjomis. O kol kas jaučiuosi gerai darydamas tai, ką darau, ir atrodo, dar džiugina, atrandant kažką naujo tame.
Neseniai pasirodėtė „Gatvės muzikos dienoje“, ką manote apie šio renginio iniciatyvą?
Sudalyvavome spontaniškai. Iš tiesų, labiau motyvuotas savo kolegos Augustino Gutausko (grupė Korozija“). Anksčiau gal kiek kitaip būčiau kalbėjęs apie GMD, bet kai sudalyvauji, pasižiūri, gal visai ir nieko atrakcija miestų gyventojams. Iš tiesų, būdamas paaugliu, kažkiek norėjau su draugais tuo užsiimti gatvėje, nes patiko grojimas prieš publiką, o ne elgetavimas. Šlykštus žodis į muzikanto pusę, bet kiek supratau, mano tėvų požiūris į tokią veiklą buvo būtent toks. Neplanuodamas maištaut savo šeimoje ir nenorėdamas jų skaudinti darydamas priešingai, tiesiog to ir nedariau. Štai kiek metų, pasirodo, reikėjo laukti, kol mano pasąmonėje prabudo vakarų europietis ir aš nuspręndžiau, kad jau kaip ir galima išbėgti į aikštelę“.
Esate profesionalus muzikantas ar visgi save laikote megėju?
Gal turėčiau vadintis profesionalus grafinis dizaineris. Tik jau liežuvis neapsiverčia to pasakyt, kai stropiai baigiau dailės akademiją, tiek su bakalauro, tiek su magistro laipsniais, ir ties tuo niekada normaliai nedirbau. Viskas – savo arba kokių nors giminių, draugų, kaimynų paprašyti darbeliai. O taip tai, būtų gėda profesionaliam dizaineriui pasakyti, kad aš irgi toks. Diplomai kabo, bet traukinys nuvažiavo tolokai. Priešingai atsitiko su muzika, kurios mokslai man buvo geriausiu atveju tik antras išsigelbėjimo planas gyvenime po dailės. Nieko nesigailiu, ką padariau ir ko nepadariau. Viskas įvyko savo vaga ir natūraliai susidėliojo. Taip išėjo, jog jokių muzikos mokslų net nekrimtęs žmogus gyvena iš muzikos. Vestuviniai muzikantai, pavyzdžiui, maudosi piniguose tik iš koncertinės veiklos, bet didesnė dalis yra ne tik ne profesionalai, bet dar ir analfabetai. Tuo noriu pasakyt, kad jaučiuosi labai sėkmingu mėgėju.
Kokiais asmeniniais pasiekimais per visą savo muzikinę veiklos istoriją jau galite pasigirti?
Kai talpinu ir viešinu savo biografiją jau nemažai metų, vis mokausi iš geresnių marketingistų ir muzikos vadybininkų, jog nereikia rašinėti meilės istorijų savo biografijoje. Taigi po truputį tokios vaikiškos istorijos iš mano viešos biografijos dingo ir pasiliko tik faktai, pasiekimai. Viskas chronologine tvarka. Kažką garsiai pareikšti kuo didžiuojuosi kitam gali ir juoką sukelti, bet tebūnie, istorijos nesuklastosi.
Džiaugiuosi sėkmingai susiklosčiusiom aplinkybėm, jog anksčiau atstovavau gana žinomo amerikiečių gitarų gamintojo Hamer“ ženklą, grodamas tos firmos gitara, o paskutinius keturis metus esu vieno iš ikoniškiausių roko gitarų, amerikiečių gamintojo Charvel“ reklaminis veidas, kuris patalpintas ir jų svetainėje www.charvel.com/artists šalia daugumoj žinomų pasaulio gitaristų. Įspūdinga tai, jog ši kompanija iš tiesų istorinė, o reklaminio veido statusą suteikia vos keliolikai žmonių iš viso pasaulio, priešingai negu kiti gamintojai su storiausiais bukletais, kuriuose mažom raidelėm išvardinti gitaristai.
Nacionalinis gitaristų konkursas Gitarų šėlsmas“. Dabar jau gal ir nieko nestebina, bet teko ir jame laimėti prieš lygiai dešimt metų. Visokie išbėgimai į TV ekraną (LNK Muzikos akademija“, TV3 Chorų karai“ ir t.t.) nežinau, kiek man garbės priduoda, bet turbūt tai yra teisingiau, negu sėdėti užsidarius miegamajame su gitara ir svajoti apie dideles scenas.
Beje turite gana originalų sceninį slapyvardį. Kokia jo atsiradimo istorija ir ką jis jums reiškia?
Kiemo vaikigaliai įvairiai bandė mano vešlią, garbanotą šukuoseną pavadinti ir mane tariamai įžeisti dar paskutiniam praeito amžiaus dešimtmečiui beprasidedant. Kaip tik tuo metu per radijas grodavo Mr. President Coco Jambo“. Nepamenu kas, bet kažkas sumiksavo visus tuos žodžius ir tapau ponas džumbo. Labai aktyviai šį slapyvardį naudojau Lietuvoje prasidėjusioje interneto invazijoje, kai dienų dienas mirkdavom pokalbių programėlėje mIRC. Iš ten dar likusių draugų ir pažįstamų mane prisimena kaip naudojusį slapyvardį Mr_Jumbo. Tai buvo 1998-1999 metai, ir kažkaip nekilo abejonių kokį kitą slapyvardį galėsiu pasirinkti.

Ir tadicinis klausimas – ką manote apie sunkiosios muzikos padėtį Lietuvoje?
Ne tik sunkiosios, bet ir ne tik Lietuvoje. Viskas banguoja ir man atrodo ne patys geriausi laikai klubų kiekio prasme. Albumų leidimo prasme, aišku, visada galima atrasti gerų pusių – kokybišką įrašą jau daug metų galima pasidaryti tiesiog namuose. Koncertas gali vykti tiesiog live stream tavo Facebook paskyroje. Gali montuoti vaizdo klipus į Youtube. Daugybė puikių pavyzdžių, kaip driokstelėję internete atlikėjai įsivažiuoja į pilnos apimties muzikinę veiklą. Kai artėja mano paties buvimo scenoje 20-metis, pagalvoju, jog savo akimis regėjau, ir ausimis girdėjau išties nemažai įdomių lietuviškų grupių, gabių muzikantų, kokybiškų įrašų, kietų koncertų. Tik viskas iš kur ateina, ten kažkur ir išeina. Grupės atsiranda ir išyra. Arba stebiu kaip muzikantas kyla, kyla, atranda savo nišą ir po keleto metų, pavyzdžiui, išgirstu, kad jis net nebeužsiima muzika. Perdegė. Taigi, nieko stebuklingo nepasakysiu, tik kad gyvenimo ratas sukasi ir negali sustot.
Ko palinkėtumėte jauniems ir pradedantiems muzikantams?
Pirmiausiai patarsiu neužsisklęsti savyje ir stengtis įsisukti į bendruomenę su kitais muzikantais. Burtis į bendras repeticijas, stebėti, kaip tavo bendraamžiai groja. Susiburti į kompanijas, nueiti pamatyti vyresnių lietuviškų ir užsienio grupių koncertų. Lankytis muzikos prekių parduotuvėse kaip bažnyčioje nebūtinai tik tam, jog kažką nusipirktum. Būsi pastebėtas bendruomenėje ir apie tave ims sklisti kalbos, jog tu – egzistuoji. Vien stebint kažkokias pamokėles ar koncertus internete, šlifuojant savo asmeninę techniką viskas gali nueit veltui užgęsus motyvacijai ir nebepasiekus užsibrėžto tikslo. Kartais jauno žmogaus galvoje sunku ir tikslą užčiuopti, o, pasirodo, į viską reikia žiūrėti paprastai. Tikslas gali būti ir išmokti iki tol neįveikiamą muzikos kūrinį ar patekti į tau patinkančią draugų grupę, kurioje kleba kurio nors muzikanto vieta. Galbūt surengti įsimintiną koncertą mokykloje ar sekantį pavasarį užsiregistruoti į GMD ir atlikti bent penkis muzikinius kūrinius, kuriuos iki to laiko puikiai mokėsite. Tikslai nuolat kis, maitindami tavo motyvaciją, tobulindami tavo grojimo techniką, žinias, terminologiją ir mažais žingsniukais patapsi tuo, kuo įsivaizdavai žiūrėdamas į veidrodį su šluota rankose, dar neturėdamas gitaros ar būgnų lazdelių.
***
Kalbino Greta Kondrataitė, http://sunkiosios-muzikos-dievai.mozello.lt