Interviu: The Stubs

The Stubs

Yra užsienio grupių, kurios taip reguliariai lankosi XI20, kad labai nustembi, kai pamatai, jog jos staiga gros kažkokioje neįprastoje vietoje. Būtent taip šiais metais nutiko ir su šaunia lenkų trijule The Stubs – kasmet lankęsi XI20, šią vasarą jie sulaukė festivalio Devilstone rengėjų dėmesio. Buvo įdomu ir tuo pačiu baisu pamatyti The Stubs ant didelės scenos, tačiau bijojau be reikalo – grupė šauniai atrodo ir didesnėje scenoje, o publika nelieka abejinga tiek jų muzikai, tiek bajeriams.

Prieš koncertą pavyko pakalbėti su grupės nariais Tomeku (gitara, vokalas), Radoslawu (būgnai) ir Lukašu (bosinė gitara) apie tai, kaip sekasi jų grupei, alaus dušą, baisiausias pagirias ir ką reikia daryti, jei Lenkijoje nori išgarsėti.

Kiek laiko jau grojat kartu?

Tomek: Dabar jau grojam penkerius metus kartu, bet dar prieš tai, 2008 metais grojom kaip grupė Hulk Hogan. Grojom trise kelis mėnesius, po to išsiskyrėm keliems metams, o tada vėl suėjom į krūvą ir pradėjom groti kaip The Stubs.

Ar jūs visi užaugot pogrindinėje scenoje?

Tomek: kiti vyrukai tikrai augo hardcore/punk scenoj, bet aš pats buvau labiau prie skeiterių.

Kaip suprantu, Jūs save laikot pogrindine grupe, nesiekiat žinomumo. Low budget rock‘n‘roll.

Tomek: Mes tikrai laikomės pogrindyje. Turbūt 90% mūsų koncertų praeina pogrindiniuose klubuose ar mažuose baruose, ir mums tai tinka.

Ar kartais tenka pagroti didesniuose klubuose ar festivaliuose?

Tomek: Kartais tenka, bet tai būna retai. Šis festivalis mums tik antrasis per vasarą, kuriame grojame.

Jūs dažnai grojat Vilniuje. Ar matot rimtų skirtumų tarp lenkiškos ir lietuviškos punk/hardcore scenos?

Radoslaw: Ne, iš esmės tų skirtumų nesimato, tik Lenkijos scena senesnė ir didesnė. Šiaip dabar visose scenose sukasi visokie žmonės – visi eina į visokius koncertus, todėl sunku pasakyti, kad pankrokas turi savo publiką, o hardkoras – savo.

Pastebėjau, kad paskutinis Jūsų albumas sulaukė daug teigiamų apžvalgų ir dėmesio Jūsų vietinėje spaudoje. Ar tai padarė kažkokią įtaką Jūsų grupei, pvz. Jus pradėjo kviesti groti į didesnius klubus, festivalius, gal pakilo Jūsų honoraras už koncertus?

Tomek: Ne, niekas nepasikeitė. Gal šiek tiek daugiau žmonių pradėjo lankytis mūsų koncertuose, bet mes vis dar ta pati maža grupė, grojanti mažuose miesteliuose, kuriuose į koncertus kartais susirenka po 20 žmonių. Tiesa, mes net kartą grojome per televiziją, bet tai irgi nieko nepakeitė ;)

Jūs labai dažnai turuojat. Ar jau esat išmaišę visą Europą?

Lukasz: Dar visur nebuvom. Aplankėm Vokietiją, Švediją, Čekiją, Daniją, Slovėniją, Izraelį, bet liko nemažai neištirtos teritorijos.

Tomek: Ar tau viskas gerai?

Ne, man labai skauda galvą. Vakar per daug išgėriau. Šiandien pati geriausia akimirka buvo, kai nuėjau į dušą ir leidau karštą vandenį ant savęs. Kurį laiką buvo gerai, bet dabar vėl skauda galvą.

Tomek: Mes turim daug alaus, reikėjo ateit anksčiau, būtume padarę tau alaus dušą ;)

Ar manot, kad Lenkijoje įmanoma gyventi vien iš koncertų ir muzikos įrašų?

Tomek: Įmanoma, tik gal grojant kiek kitokią muziką. Jei norėtum pragyventi vien iš muzikos, reikia būti kitokiu žmogumi: turi žinoti kur tau reikia lankytis, reikia pažinoti svarbius žmones, gerti su jais degtinę. Bet mes ne tokie, kurie taip galėtų pragyventi.

Ar patys norėtumėt turėti galimybę pragyventi vien tik iš kuriamos muzikos?

Tomek: Žinoma, kad norėtume. Bet mes nenorime laužyti savo taisyklių, kurių laikomės grodami. Ir akivaizdu, kad tos taisyklės neveda mūsų prie tapimo didele grupe ;) Svarbu būti teisingu su savimi pačiu. Jei grojimas taptų pragyvenimo šaltiniu, būtų šaunu, tačiau nemanau, kad tai įmanoma. Laisvė ir grojimas kaip mums patinka yra svarbiau.

Galbūt Lenkijoje yra grupių, kurios žinomos dėl savo sėkmės istorijų? Kadaise grojo rūsyje, o po to tapo plačiai žinomos?

Radoslaw: Ne, nėra, bent jau ne rokenrolo grupės. Gal ir buvo kažkokių proveržių, bet dažniausiai tai buvo grupės, kurios turėjo pankroko šaknis, bet išgarsėjo tik kai nebeturėjo nieko bendra su pankroku.

Jei galėtumėt rinktis bet kokią grupę, su kuria leistumėtės kartu į turą, kokia grupė tai būtų?

Tomek: Manau, kad kiekvienas iš mūsų pasirinktų visai kitokią.

Tada rinkitės tris.

Grupė: Social Distortion, The Clash ir The Murder City Devils – pastaroji mums visiems labai patinka.

Ar pamenate savo blogiausias pagirias?

Tomek: Pamenu – tai buvo prieš metus ar du Vilniuje, XI20. Ten, kur miegojome, nebuvo vėdinimo, nebuvo langų, tai pagirios buvo labai sunkios. Ir tą dieną dar turėjome groti kažkokiame komerciniame festivalyje, buvom tokie paliegę visi, pamenu, kad kalbėjau publikai visiškas nesąmones – buvo baisus koncertas ;)

Kokie Jūsų ateities planai?

Tomek: Prieš metus išleidom paskutinį albumą, bet dabar jau turim pusę dainų naujam. Taip kad grojam toliau, matysim kas išeis.

Ar su laiku keičiasi Jūsų požiūris į muzikos kūrimą, grojimą?

Tomek: Visai ne. Iš tiesų man dainų idėjos kyla sėdint tualete, bet dabar, kai pakeičiau gyvenamąją vietą, sėdėsiu ant naujo klozeto, tai nežinau, gal kažkas ir pasikeis ;) Kartais būna, kad nesirašo, tai privalgau visokio mėšlo, tada einu pašikt, nes yra sakoma, kad nepatyręs kančios nieko gero nesukursi.

***

Tekstas: Povilas

Interviu: WEAK

weak-int-8 weak-int-16

„Metų koncertas“ – tik taip ir ne kitaip visi kalbėjo apie birželio pirmoje pusėje XI20 vykusį grupės Meth Drinker koncertą. Nors man sladžas ir visa kita sunki lėta muzika nėra prie širdies, nusprendžiau nueiti pasiklausyti ir pažiūrėti kas čia per grupė. Įdomu tai, kad Meth Drinker man nepaliko didelio įspūdžio, užtat vietiniai Sloga ir danai Weak skmabėjo puikiai. Su pastaraisiais po koncerto pavyko ir pasikalbėti.

Sveiki. Pas mus nelabai dažnai užsuka grupės iš Danijos, todėl smagu jus čia matyti. Kaip sekasi jūsų turas?

Gerai, viskas iš tiesų labai šaunu. Mums patinka turuoti kartu su Meth Drinker tiek kaip su muzikantais, tiek kaip su žmonėmis.

Kiek koncertų liko sugroti?

Vieną, šį šeštadienį Kopenhagoje. O šiandien buvo 22 koncertas iš eilės.

Grojot 22 dienas iš eilės?

Taip.

Kaip jaučiatės? Turbūt pavargę.

Išsekę. Publika buvo vienintelis dalykas, kuris suteikė jėgų atsilaikyti ant scenos.

Ar tai pirmasis jūsų didelis turas?

Taip.

Kiek metų jau grojat kartu?

Šiek tiek mažiau nei dvejus metus. Bet prieš tai grojom kitose grupėse.

Ar tai jūsų pirmasis vizitas į Baltijos šalis?

Taip, tai pirmas kartais, kai mes esam Lietuvoj. Bet tikrai ne paskutinis.

Kokios grupės padarė jums įtaką?

Smashing Pumpkins, Deftones.

Deftones? Tai mano mėgstamiausia grupė ;)

Mums visiems ji patinka. Dar Dystopia, šiaip seni roko albumai. Iš tiesų mums daug kas padarė įtaką, visi klausėm hardcore, post-hardcore, punk, bet mes stengiamės varyti energingą muziką. Nesistengiam groti kaip kuri nors viena grupė, nenorim būti siejami su vienu stiliumi.

Kaip apibūdintumėt savo muzikos stilių?

Agresyvus rokas turbūt.

Man skambėjot kaip pati tikriausia metalo grupė.

Metalo? ;) Ne, mes gal labiau piktas pankrokas nei metalas. Patys visai nesiklausom metalo.

Apie ką dainuojat?

Apie politiką, šiaip dalykus, kurie kelia šleikštulį arba verčia džiaugtis.

Ar domitės tuo, kas vyksta į rytus nuo Danijos? Pvz. Rusijos invazija į Ukrainą?

Žiniasklaida Danijoje skiria labai daug dėmesio Rusijai šiuo metu. Gal ir nuskambės keistai, bet, tiesą sakant, paskutinius kelis metus nesidomiu nei politika, nei tuo, kas vyksta pasaulyje, nes tai man kelia depresiją.

Koks jūsų kaip grupės tikslas šiuo metu?

Tiesiog norim toliau kurt kietus albumus ir galėt leistis į turus. Kuo daugiau išspausti iš šio momento, iš to, kas vyksta dabar.

Turit kokių nors planų ateityje? Gal norit būti pastebėti didesnio leiblo?

Mes patys leidžiam visus savo įrašus, tik kartais užsienyje atsiranda maži leiblai, kurie juos perleidžia. Mums patinka patiems pilnai kontroliuoti tai, ką darom su savo muzika. Nemanau, kad mes siekiam būti pastebėti didesnio leiblo, bet mes ir nesam prieš tai. Kol kas mums patinka patiems viską daryti.

Ar matot didesnį leiblą kaip grėsmę jūsų kūrybos laisvei?

Ne, tikrai ne. Bet yra daug pavyzdžių, kai jaunos grupės pradeda groti kažką ar įsikimba idėjų, kurios yra populiarios ir leis joms būti lengviau pastebėtoms rimtesnių leiblų. Manau, tai kvaila. Mes darom tai, kas mums patinka, ir jei su laiku atsiras kas parodys dėmesį, tai bus natūralus pasiekimas.

Ar jūs visi dirbat kasdienius darbus?

Taip.

Ar įsivaizduojat, kad galėtumėt pragyventi vien tik iš kuriamos muzikos ir koncertų Danijoje?

Būtų nuostabu, bet labai sunku tai įsivaizduoti. Tai reikštų, kad turėtume gauti didesnius honorarus. Privestų iki to, kad žmonės turėtų mokėti brangiai už koncertus, reiškia kai kurie visai nebegalėtų leisti sau įpirkti bilieto, tuo tarpu vidurinioji klasė pirktų daug marškinėlių, įrašų ir mokėtų didelius pinigus už koncertus. Bet mes ne dėl tokių žmonių viską darom.

Kokia dabar yra Danijos scena?

Kalbant apie sunkią muziką, atrodo, kad kažko jai stipriai trūksta. Palyginus su tuo, kas buvo prieš 10 metų, ji labai maža. Yra nedaug punk, hardcore grupių. Aišku, yra metalo grupių, bet jos mums atrodo kaip labiau madas besivaikančios grupės.

Ar punk/hardcore scenos Danijoje yra atsiskyrusios? Pankai vaikšto tik į pankroko koncertus, o hardcore chebra – tik į hardcore koncertus?

Ne, iš esmės visi laikosi kartu, nes tiek vienų, tiek kitų yra mažai. Jei scena būtų skilusi, tai susidarytų tokia situacija, kad 10 žmonių ateitų į pankroko koncertą, o kiti 10 ateitų į hardcore koncertą.

Ar turit Danijoje problemų su fašistais?

Žinoma, yra tokių šiknių, bet Kopengahoje jų nedaug. Dažniausiai jie susiję su futbolo klubais, kai kurių klubų sirgaliai yra fašistinių ar nacionalistinių pažiūrų. Bet kai matom, kas darosi Vokietijoje ar Rusijoje, tai Danijoje visa tai vyksta labai mažu lygiu.

Nežinau kaip Danijoj, bet Lietuvoj subkultūros sunyko.

Taip pat ir Danijoje.

Kaip manot, kodėl tai įvyko? Dėl interneto sklaidos, socialinių tinklų?

Ha ha ;) Iš esmės gal ir taip. Visi gali lengvai pasiekti informaciją, nereikia nieko daryti. Nėra tokios svarbos susitikti, keistis informacija. Dabar nereikia tavo įsitraukimo, kad galėtum kažkuo būti. Vieną dieną gali kalbėti vienaip, kitą – kitaip. Anksčiau žmogus buvo skvoteris, ir tai jį apibrėždavo. Dabar visi paviršutiniškai viskuo domisi: vieną dieną tave domina vienas dalykas, kitą dieną jau susidomi kitu. Nėra jokio pastovumo.

Daugiau klausimų neturiu, buvo malonu pasikalbėti. Gero vakaro.

Gero ir tau.

– – –

Ir jau atsisveikinus, beeinant atgal į XI20, grupės Weak vokalistas eidamas šalia sako: „Žinai, dėl to interneto dabar gali būti kuo nori – tai nieko nekainuoja.“

***

Tekstas: Povilas

Hardkoro valandėlė #33

Šį ketvirtadienio vakarą laidoje svečiuosis nauja screamo/hardcore grupė iš Lietuvos – 70 cm³ of Your Chest. Besiruošdami grupės debiutiniam koncertui, kuris vyks gegužės 15 d. XI20, kalbėsim apie depresyviai pozityvią muziką ir jos klausysim.

Radijo laida Hardkoro valandėlė skirta hardcore, post-hardcore, screamo ir kitos sunkios instrumentinės muzikos klausytojams. Laidoje: naujienos apie muziką, albumų ir koncertų apžvalgos, interviu su grupėmis. Laida skamba kiekvieną ketvirtadienį nuo 21 iki 22 val. per Start FM internete (www.startfm.lt) arba 94,2 MHz Vilniuje.

Interviu: Repetitor

Repetitor band

Rekordas yra trys stygos, nutraukęs antrą stygą koncertui įpusėjus šypsodamasis sako grupės Repetitor gitaristas Boris ir skuba pakeisti nutrūkusią stygą nauja. Ir nors grodami Vilniaus klube XI20 Repetitor nepakartojo savo nutrauktų stygų per vieną koncertą rekordo, stebint jų energingą koncertą atrodė, kad iki to rekordo visai nedaug trūksta.

Energingi pasirodymai ir yra būtent tai, kas tapo serbų grupės iš Belgrado vizitine kortele. Nuo 2006 metų pradėję aktyviai koncertuoti gimtajame Belgrade, ši trijulė greitai sulaukė dėmesio ir užkariavo ne tik Serbijos, bet ir visų Balkanų alternatyvios muzikos gerbėjų širdis. Grodami sunkiai paaiškinamą post-punk, garage ir rock‘n‘roll mišinį, Repetitor nepalieka abejingų klausytojų. Jų 2012 metais išleistas albumas Dobrodošli na okean, įrašytas tikru do it yourself principu draugų butuose ir pažįstamų studijose, atvėrė grupei duris ne tik į svarbiausius Balkanuose vykstančius festivalius, bet ir į Vakarų Europą.

Po įsimintino koncerto Vilniuje pavyko linksmai pasikalbėti su grupės nariais Milena (būgnai), Ana-Marija (bosinė gitara) ir Boris (gitara, vokalas) jų autobusiuke.

 

Kiek laiko kartu grojate?

Boris: Dabar yra devinti ar dešimti metai.

Kaip jūs susipažinot?

Milena: Aš ir Boris pažinojom vienas kitą nuo mokyklos, po to Boris susipažino su Marija vienam vakarėly ir tada paklausė ar ji nenorėtų pabandyti groti su juo ir manim. Tai taip ir pradėjom.

Boris: Mums reikėjo šiek tiek sėkmės. Kad suburtum gerus žmones, tau visada reikia šiek tiek sėkmės.

Kas darė didžiausią įtaką Jūsų muzikiniam skoniui?

Ana-Marija: Labai skirtingos grupės darė mums įtaką. Manau Boris paauglystėj daugiausiai klausėsi Ramones.

Boris: O jūs abi klausėt grandžą – Nirvaną, Sonic Youth, Suicide. Man patiko pankrokas, joms – grandžas.

Kas buvo Jūsų vaikystės herojai?

Ana-Marija: Sunkus klausimas. Aš tokių neturėjau ir dabar neturiu.

Boris: Man – vėžliukai mutantai nindzės. Iš jų labiausiai Rafaelo, nors ne – Mikelandželo. Bet ir Rafaelo labai kietas.

Milena: Man irgi vėžliukai mutantai.

Kai buvau vaikas, nebuvau valgęs picos, ir būtent dėl vėžliukų mutantų pamačiau kas yra pica. Paklausiau mamos kas tai yra, ką jie ten valgo, ir ji nežinojo. Pas mus Lietuvoj nebuvo tada picerijų.

Boris: Negali būti.

Kai man buvo 4-5 metai, buvo 1991-1992 metai ir nebuvo picerijų, bent jau mano mieste.

Boris: Bet dabar jau gali kimšti picas (juokiasi).

Ar jūs labiau laikot save pogrindine grupe, ar ne?

Boris: Mes tikrai nesam mainstreaminė grupė. Mūsų niekas neatpažįsta sutikę gatvėje, mes esam pogrindindyje. Esam viena garsesnių grupių, nes grojam labai dažnai, bet vis tiek liekam pogrindyje. Mūsų nerodo televizija, nes visi televizijos kanalai Serbijoje yra komerciniai, taigi juose neatsiranda vietos nepriklausomai muzikai.

Ar išgyvenat vien tik iš savo kuriamos muzikos ir koncertų?

Ana-Marija: Mes pradėjom bandyti tai daryti dabar, bet kol kas neįmanoma iš to uždirbti tiek, kad susimokėtume už nuomą, tai gyvenam su tėvais.

Milena: Ir mes ką tik baigėm universitetus, nė vienas neturim jokio pastovaus darbo.

Papasakokit apie savo šalies muzikinę sceną.

Ana-Marija: Belgrado scena yra didelė, kaip ir visa balkanų scena.

Boris: Belgrade žmonėms nelabai patinka, kai tu groji kažką panašaus į kitas grupes, taigi visi bando kurti kažką savito, manau būtent dėl to scena ir yra įdomi.

Ar esat susiję su kokia nors įrašų kompanija?

Ana-Marija: Taip, Moonlee Records, bet tai slovėnų nepriklausomas leiblas.

Boris: Mes gerai sutariam, jie suorganizavo mums šį turą.

Ar jums svarbu groti Tallin Music Week?

Ana-Marija: Taip, bet svarbu groti ir Lietuvoje, nes mums patinka groti ten, kur nesam groję.

Boris: Ir mes tikrai gerbiam jūsų krepšinį – tai vienintelis dalykas, kurį žinom apie Lietuvą.

Kiek koncertų grosit šiame ture?

Boris: 14. Bus 15, jei dar kartą grosim į Vilnių. Jie mus kaip tik pakvietė antram koncertui, bet į kitą vietą.

Kiek turų esat išvis padarę?

Boris: Balkanuose, buvusiose Jugoslavijos valstybėse esam groję dažnai, o Vakarų Europoj padarėm tris turus. Lankėmės tokiose valstybėse kaip Lenkija, Vokietija, Austrija, Olandija. Visur gerai sekėsi, bet Olandijoj ypatingai gerai. Ten lankėmės dvejų turų metu, grodavom net po penkis-šešis koncertus įvairiuose miestuose.

Ar tu dažnai nutrauki stygas? Ar tai darai tyčia?

Boris: Taip, dažnai, bet tikrai nedarau to tyčia. Norėčiau, kad jos išvis nenutrūktų.

Kaip tu paslėpdavai erekciją mokykloje? Klausiu to todėl, nes dabar skaitau knygą apie vieną vokietį, kuris tarsi duoda interviu, pasakoja apie savo gyvenimą, ir pasakoja kaip sugriovė Berlyno sieną, bet iš tiesų visa knyga iš esmės yra apie jo pimpalą.

Milena: Ta prasme jis nugriovė sieną su pimpalu?

Ne, ten šiaip jis daug apie savo pimpalą pasakoja. Tai kaip paslėpdavai erekciją mokykloje?

Boris: Aš neslėpdavau, visada turėdavau kam nors parodyti, kad man pasistojo. Visada turėdavo kas nors kitas tai pamatyti, nes jei niekas nemato, tai nieko nereiškia. Nueini prie klasiokės ir sakai „žiūrėk“ (juokiasi).

Man visada buvo įdomu kaip merginoms būna.

Ana-Marija: Ta prasme ar jas kankina gašlios mintys, sudrėksta putė?

Taip, noriu paklausti ar Jūs patirdavot susijaudinimą mokykloje?

Ana-Marija: Ne, mokykla man buvo visiškai neseksuali. O universiteto pradžioje jau buvau mylėjusis, tai irgi nekildavo problemų dėl susijaudinimo.

Milena: Merginoms viskas visai kitaip nei vaikinams, mums nebūna viskas taip paprastai.

 

Interviu einant į pabaigą pats gavau kelis klausimus.

 

Ana-Marija: Aš turiu vieną klausimą. Mes važiuodami matėm, kad Lietuvoje visi miestų vardai baigiasi raide „s“. Kodėl taip yra?

Povilas: Lietuvoje mes kalbam, kad kitos valstybės ir jų miestų pavadinimai yra dažniausiai moteriškos giminės – Argentina ir pan, bet Lietuvoje taip nėra.

Ana-Marija: Tai viskas baigiasi raide „s“?

Povilas: Ne, ne viskas, bet dauguma vietovių pavadinimų yra vyriškos giminės. Nežinau, kodėl taip yra.

Ana-Marija: Šitas pastatas labai gražus. Kas jame buvo anksčiau?

Povilas: Tarybų sąjungos laikais čia buvo kultūros namai. Jame vis dar yra daug tuščios vietos, maždaug 1997-2001 metais čia buvo legendinis pogrindinis klubas, bet po to jis užsidarė ir tik prieš 6 ar 7 metus viskas šioje vietoje prasidėjo iš naujo. Dėkoju už interviu ir linkiu sėkmės ture.

Boris: Ačiū tau, iki.

***

Tekstas – Povilas