Interviu: Repetitor

Repetitor band

Rekordas yra trys stygos, nutraukęs antrą stygą koncertui įpusėjus šypsodamasis sako grupės Repetitor gitaristas Boris ir skuba pakeisti nutrūkusią stygą nauja. Ir nors grodami Vilniaus klube XI20 Repetitor nepakartojo savo nutrauktų stygų per vieną koncertą rekordo, stebint jų energingą koncertą atrodė, kad iki to rekordo visai nedaug trūksta.

Energingi pasirodymai ir yra būtent tai, kas tapo serbų grupės iš Belgrado vizitine kortele. Nuo 2006 metų pradėję aktyviai koncertuoti gimtajame Belgrade, ši trijulė greitai sulaukė dėmesio ir užkariavo ne tik Serbijos, bet ir visų Balkanų alternatyvios muzikos gerbėjų širdis. Grodami sunkiai paaiškinamą post-punk, garage ir rock‘n‘roll mišinį, Repetitor nepalieka abejingų klausytojų. Jų 2012 metais išleistas albumas Dobrodošli na okean, įrašytas tikru do it yourself principu draugų butuose ir pažįstamų studijose, atvėrė grupei duris ne tik į svarbiausius Balkanuose vykstančius festivalius, bet ir į Vakarų Europą.

Po įsimintino koncerto Vilniuje pavyko linksmai pasikalbėti su grupės nariais Milena (būgnai), Ana-Marija (bosinė gitara) ir Boris (gitara, vokalas) jų autobusiuke.

 

Kiek laiko kartu grojate?

Boris: Dabar yra devinti ar dešimti metai.

Kaip jūs susipažinot?

Milena: Aš ir Boris pažinojom vienas kitą nuo mokyklos, po to Boris susipažino su Marija vienam vakarėly ir tada paklausė ar ji nenorėtų pabandyti groti su juo ir manim. Tai taip ir pradėjom.

Boris: Mums reikėjo šiek tiek sėkmės. Kad suburtum gerus žmones, tau visada reikia šiek tiek sėkmės.

Kas darė didžiausią įtaką Jūsų muzikiniam skoniui?

Ana-Marija: Labai skirtingos grupės darė mums įtaką. Manau Boris paauglystėj daugiausiai klausėsi Ramones.

Boris: O jūs abi klausėt grandžą – Nirvaną, Sonic Youth, Suicide. Man patiko pankrokas, joms – grandžas.

Kas buvo Jūsų vaikystės herojai?

Ana-Marija: Sunkus klausimas. Aš tokių neturėjau ir dabar neturiu.

Boris: Man – vėžliukai mutantai nindzės. Iš jų labiausiai Rafaelo, nors ne – Mikelandželo. Bet ir Rafaelo labai kietas.

Milena: Man irgi vėžliukai mutantai.

Kai buvau vaikas, nebuvau valgęs picos, ir būtent dėl vėžliukų mutantų pamačiau kas yra pica. Paklausiau mamos kas tai yra, ką jie ten valgo, ir ji nežinojo. Pas mus Lietuvoj nebuvo tada picerijų.

Boris: Negali būti.

Kai man buvo 4-5 metai, buvo 1991-1992 metai ir nebuvo picerijų, bent jau mano mieste.

Boris: Bet dabar jau gali kimšti picas (juokiasi).

Ar jūs labiau laikot save pogrindine grupe, ar ne?

Boris: Mes tikrai nesam mainstreaminė grupė. Mūsų niekas neatpažįsta sutikę gatvėje, mes esam pogrindindyje. Esam viena garsesnių grupių, nes grojam labai dažnai, bet vis tiek liekam pogrindyje. Mūsų nerodo televizija, nes visi televizijos kanalai Serbijoje yra komerciniai, taigi juose neatsiranda vietos nepriklausomai muzikai.

Ar išgyvenat vien tik iš savo kuriamos muzikos ir koncertų?

Ana-Marija: Mes pradėjom bandyti tai daryti dabar, bet kol kas neįmanoma iš to uždirbti tiek, kad susimokėtume už nuomą, tai gyvenam su tėvais.

Milena: Ir mes ką tik baigėm universitetus, nė vienas neturim jokio pastovaus darbo.

Papasakokit apie savo šalies muzikinę sceną.

Ana-Marija: Belgrado scena yra didelė, kaip ir visa balkanų scena.

Boris: Belgrade žmonėms nelabai patinka, kai tu groji kažką panašaus į kitas grupes, taigi visi bando kurti kažką savito, manau būtent dėl to scena ir yra įdomi.

Ar esat susiję su kokia nors įrašų kompanija?

Ana-Marija: Taip, Moonlee Records, bet tai slovėnų nepriklausomas leiblas.

Boris: Mes gerai sutariam, jie suorganizavo mums šį turą.

Ar jums svarbu groti Tallin Music Week?

Ana-Marija: Taip, bet svarbu groti ir Lietuvoje, nes mums patinka groti ten, kur nesam groję.

Boris: Ir mes tikrai gerbiam jūsų krepšinį – tai vienintelis dalykas, kurį žinom apie Lietuvą.

Kiek koncertų grosit šiame ture?

Boris: 14. Bus 15, jei dar kartą grosim į Vilnių. Jie mus kaip tik pakvietė antram koncertui, bet į kitą vietą.

Kiek turų esat išvis padarę?

Boris: Balkanuose, buvusiose Jugoslavijos valstybėse esam groję dažnai, o Vakarų Europoj padarėm tris turus. Lankėmės tokiose valstybėse kaip Lenkija, Vokietija, Austrija, Olandija. Visur gerai sekėsi, bet Olandijoj ypatingai gerai. Ten lankėmės dvejų turų metu, grodavom net po penkis-šešis koncertus įvairiuose miestuose.

Ar tu dažnai nutrauki stygas? Ar tai darai tyčia?

Boris: Taip, dažnai, bet tikrai nedarau to tyčia. Norėčiau, kad jos išvis nenutrūktų.

Kaip tu paslėpdavai erekciją mokykloje? Klausiu to todėl, nes dabar skaitau knygą apie vieną vokietį, kuris tarsi duoda interviu, pasakoja apie savo gyvenimą, ir pasakoja kaip sugriovė Berlyno sieną, bet iš tiesų visa knyga iš esmės yra apie jo pimpalą.

Milena: Ta prasme jis nugriovė sieną su pimpalu?

Ne, ten šiaip jis daug apie savo pimpalą pasakoja. Tai kaip paslėpdavai erekciją mokykloje?

Boris: Aš neslėpdavau, visada turėdavau kam nors parodyti, kad man pasistojo. Visada turėdavo kas nors kitas tai pamatyti, nes jei niekas nemato, tai nieko nereiškia. Nueini prie klasiokės ir sakai „žiūrėk“ (juokiasi).

Man visada buvo įdomu kaip merginoms būna.

Ana-Marija: Ta prasme ar jas kankina gašlios mintys, sudrėksta putė?

Taip, noriu paklausti ar Jūs patirdavot susijaudinimą mokykloje?

Ana-Marija: Ne, mokykla man buvo visiškai neseksuali. O universiteto pradžioje jau buvau mylėjusis, tai irgi nekildavo problemų dėl susijaudinimo.

Milena: Merginoms viskas visai kitaip nei vaikinams, mums nebūna viskas taip paprastai.

 

Interviu einant į pabaigą pats gavau kelis klausimus.

 

Ana-Marija: Aš turiu vieną klausimą. Mes važiuodami matėm, kad Lietuvoje visi miestų vardai baigiasi raide „s“. Kodėl taip yra?

Povilas: Lietuvoje mes kalbam, kad kitos valstybės ir jų miestų pavadinimai yra dažniausiai moteriškos giminės – Argentina ir pan, bet Lietuvoje taip nėra.

Ana-Marija: Tai viskas baigiasi raide „s“?

Povilas: Ne, ne viskas, bet dauguma vietovių pavadinimų yra vyriškos giminės. Nežinau, kodėl taip yra.

Ana-Marija: Šitas pastatas labai gražus. Kas jame buvo anksčiau?

Povilas: Tarybų sąjungos laikais čia buvo kultūros namai. Jame vis dar yra daug tuščios vietos, maždaug 1997-2001 metais čia buvo legendinis pogrindinis klubas, bet po to jis užsidarė ir tik prieš 6 ar 7 metus viskas šioje vietoje prasidėjo iš naujo. Dėkoju už interviu ir linkiu sėkmės ture.

Boris: Ačiū tau, iki.

***

Tekstas – Povilas