Interviu: Förtress

Fortress band Denmark

Kai kurios grupės būna keistos nuo pat susikūrimo pradžios. Pavyzdžiui danai Förtress: pradėjo repetuoti vaikų dienos priežiūros centre, po dviejų mėnesių iškart skėlė sold out koncertą, o kai vaikinų paklausia, kam ta „ö“ grupės pavadinime, jie rimtais veidais atsako, kad yra tokia nacistinė lenkų grupė Fortress (Forteca), todėl jiems buvo liepta pasikeisti pavadinimą, kad nebūtų maišomi su minėta grupe. Bet tada pažiūri Förtress klipus ir tas rimtumas iškart dingsta: grupė kala garsiai, trankiai, o svarbiausia – itin linksmai.

Grupė ką tik įrašė savo debiutinį albumą, rudenį atlaikė jau antrąjį savo turą Vokietijoje ir turi daugybę planų ateičiai.

Klausytis ir stebėti jų naktinį pasirodymą praėjusią vasarą vykusiame festivalyje Devilstone buvo tikras malonumas. Senokai mačiau grupę, sugebančią įkūnyti visas rokenrolo klišes ir tuo pačiu iš jų ironiškai besityčiojančią. Tai, kad jie sugebėjo tiesiogine žodžio prasme parklupdyti minią žmonių yra rimtas įrodymas, kad Förtress grojamas rokenrolas abejingų nepalieka.

Žemiau pateikiamas interviu yra pats chaotiškiausias, kokį tik kada nors teko imti, bet puikiai atspindi Förtress dvasią.

Ar galit trumpai papasakot kaip susibūrėt?

Cato (būgnai): John (bosinė gitara) ir Simon (gitara) dirbo vaikų dienos priežiūros centre ir nusprendė sukurti roko grupę. John buvo grojęs kažkokioj death metalgrupėj, o Simon nusprendė mesti iššūkį instrumentui, vadinamam bosine gitara. Vėliau prisijungėm aš su Nicolas (gitara, vokalas) ir pradėjom dalintis tuo pačiu repeticijų kambariu.

Nicolas: Iš pradžių grojom kaip skirtingos grupės, bet tai ilgai netruko ir pradėjom groti keturiese. Buvo malonu groti tiesiog paprastą roką, visi kartu gerai sutarėm nuo pat pradžių. Aš iki tol niekad nebuvau dainavęs, o Cato – niekad nesėdėjęs už būgnų. Po dviejų mėnesių jau grojom pirmą koncertą – ir iškart buvo sold out‘as.

Kokią muziką klausydami visi užaugot – metalą, rokenrolą, pankroką?

Nicolas: Pankroko niekad nebuvo, dažniausiai – rokenrolas.

Simon: Mane labiausiai žavėjo Black Sabbath, Metallica, Iron Maiden.

Esat pogrindinė grupė, ar stengiatės būti kiek įmanoma daugiau pastebimi?

Nicolas: Nesistengiam likti pogrindyje.

John: Kartais grojam mažuose klubuose, kartais – didesniuose. Viskas priklauso nuo to, ar groji Danijoj, ar kažkur svetur. Danijoje esame kviečiami į vis didesnius koncertus, kitose valstybėse grojam ten, kur išeina.

Cato: Bet kuriuo atveju, džiaugiamės turėdami galimybę koncertuoti įvairiose vietose ir skirtingiems žmonėms.

Ar Danijoje įmanoma pragyventi grojant rokenrolą?

Nicolas: Nežinau, ar įmanoma, bet grojant rokenrolą gyventi yra kur kas lengviau ;)

John: Tikrai įmanoma, bet kol kas dar nežinom, kaip tai padaryti.

Nicolas: Jei moki porą akordų, tai, galima sakyti, kad jau gali iš jų ir pragyventi.

Simon: Kiekvieną kartą, kai sugroji akordą, gauni pinigų. Vienas akordas – 5 eurai, antras akordas – 7 eurai!

John: Danijoj įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai sugroji koncertą, gauni pinigų iš “Koda” sąjungos, mokančioms muzikos kūrėjams už kiekvieną koncertą ar viešai atliktą kūrinį. Todėl taip, mes jau dabar esam turtingi.

Cato: Nejau tu nepastebėjai mano Jaguaro, su kuriuo čia atvažiavau? ;)

Ar yra grupės, kurios padarė didelę įtaką Jūsų muzikiniam skoniui?

Nicolas: Eiffel 65.

John: ABBA!

Su kokia grupe norėtumėt leistis į turą?

Nicolas: Galbūt su Sepultura.

John: Motörhead.

Simon: Iron Maiden.

Cato: Arba su Bon Jovi soliakų grupe ;)

Kokie dalykai Jums buvo sunkiausi paauglystėje? Nekontroliuojama erekcija, šlapi sapnai, suvokimas, kad viskas beprasmiška?..

John: Baisiausia, kai pradeda augti plaukai ant penio.

Cato: Man labai anksti pradėjo augti gaktaplaukiai, ir jie buvo tokie ilgi! Mano penis nespėjo augti taip, kaip tie plaukai.

Kai buvot vaikai, kuo svajojote tapti?

John: Celine Dion.

Simon: Gregory McIntosh.

Nicolas: Tokiu rimtu biču kaip McConaughey.

Cato: Aš visada pavydėjau vyrams, kurie atrodė daug senesni nei yra iš tiesų.

John: Norėjai būti kaip Benjamin Button iš to filmo?

Cato: Taip, norėjau būti kaip jis!

***

Tekstas – Povilas.