Devilstone (pirma diena)

Ketvirtadienį išvykstam iš Vilniaus 16 val., bet dėl nuleistos padangos ir užmiršto bilieto namuose sugaištam laiko. Anykščius pasiekiam prieš 20 val., prie įėjimo į Devilstone festivalio teritoriją ilgų eilių nėra, tad įeinam vidun greitai.

Visą kelią gąsdinęs lietus ir apniukęs oras vakaro pradžioje per daug nesikandžioja – PERGALĖS koncertą pažiūrim sausi, tiesa, po jų grojusių MANTAR pasirodymą tenka praleisti dėl prasidėjusio gausaus lietaus. Nuoširdžiai kalbant, mieliau būčiau praleidęs PERGALĖS baltų marškinių/neva juokingo metalo pasirodymą, nei sunkiasvorius MANTAR. Dar nuoširdžiau kalbant, net neįsivaizduoju, kodėl PERGALĖ grojo šiame festivalyje. Jie galėtų sėkmingai būti patys sau juokingi kokiame nors repeticijų garaže arba prieš veidrodį, ir to užtektų. Nors PERGALĖS muzika varijuoja nuo TIGER LILLIES primenančio kabaretiško skambesio iki black metal, bendras įspūdis labai lėkštas. Lyg ir turėtų būti linksma, bet nėra; lyg ir kažką nori pasakyti, bet nesugeba pasakyti.

Pergalė (Kazimieras Šešelgis)

Pergalė (foto – Kazimieras Šešelgis)

Bendras festivalio išsidėstymas nepakitęs – visos scenos ir kitos erdvės yra įprastose vietose. Maloniai nustebina tik žmonių kiekis: praėjusiais metais atvykus ketvirtadienį abeji kempingai tikrai nebuvo tokie užimti kaip šiemet. Džiugu, kad Devilstone sugeba pritraukti dar daugiau žmonių, nors pikti metalistai ir yra nepatenkinti, kad festivalyje vėl nėra powerio, o bendras festivalio braižas vis labiau tolsta metalo link roko festivalio.

Lietus (foto - Kazimieras Šešelgis)

Lietus (foto – Kazimieras Šešelgis)

Nustojus lyti einame pasiklausyti taip visų liaupsintų post-punkerių THE SOFT MOON. Nors jiems pradėjus groti pradeda vėl lyti, trauktis po pastoge nesinori. Pirmą kartą man girdėti THE SOFT MOON vietomis užburia savo post-punk ir elektronikos skambesiu, tačiau bendras įspūdis yra ne toks, kokio tikėjausi. Nuoširdžiai – pavargau klausyti visos tos monotonijos. Pir lim pim pim, pir lim pim pim, tik pakeisk ritmą. Eilinį kartą įsitikinu, jog post-punk tiesiog nėra man priimtina muzika.

The Soft Moon (Gediminas Bartuška)

The Soft Moon (foto – Gediminas Bartuška)

Vėliau sekusią rokoteką, kuruotą Direktoriaus, Bluvšteino ir Noruišio, lydi įdomus muzikos mišinys – nuo nu metal iki regio (Lipnūs Maharadžos Pirštai!), tačiau dėl nuovargio jos klausausi nuo kalnelio sėdėdamas su draugais ir diskutuodamas apie muziką, merginas ir šiaip gyvenimą. Prieš miegą, kaip įprasta, dar pasėdim prie lieptelio dalydamiesi įspūdžiais apie paskutinį Game of Thrones sezoną, o po to nueinam miegoti – laukia nauja diena su daug naujų grupių, diskusijų ir kitų veiklų, kurių apstu Devilstone festivalyje.

***

Tekstas – Povilas.